Chapter Text
Tamsu. Labai tamsu, visur pilkšva, dūmai vis dar kyla, statiniai sugriuvę. Jokios gyvybės čia nėra. Visiškai sunaikintas pasaulis.
Čia, metų nepasakysi, tiesą pasakius — žmogaus metai baigiasi, pasaulis baigiasi. Žmonių nebėra, ši nauja būtybė neturi prasmės skaičiuoti praeinančius ir ateinančius metus.
Fėjos. Mums žinomos linksmuolės, renka mūsų iškritusius dantukus, krečia pokštus, bet tik ne ši naujoji karta. Šios „pokštinkės” sunaikino visą gamtą, visą gyvybę. Tikras siaubas.
Kodėl jos išvis viską sunaikino? Nusibodo joms viskas — užsinorėjo naujos pradžios. Daug ko tos fėjos užsinori...
O dabar jos užsinorėjo vėl gyvybės. Be gamtos, jos neišgyvens, pradings, nebus jokios naudos iš to. Galbūt jeigu fėjos tikros, gal Dievas tikras? Jis turi visus atsakymus, Jis šią situaciją gali pataisyti, argi ne?
Fėjos netiki niekuom.
Fėjos sulipusios į surūdijusį sraigtasparnį (labai jas sudomino ši transporto priemonė, tai paliko nesunaikintą) keliavo grupelėjė.
„Ee, tu, kaip tave vadinti?” – paklausė gaujos vadovas.
„Aureka.” – atsakė fėja nepakeičianti savo liūdnos išraiškos.
„Aureka, skrisk į pietus ir pranešk jeigu kažką pamatysi.”
Iššokusi iš ore svyruojančio sraigtasparnio, Aureka skrido link aukščiausio išlikusio pastato pietuose. Taip ji galės pasižymėti, nuo kur pradėjo ieškoti.
Atsistojusi balkone, ji apsižiūri. Mato neryškius vaizdus, parodančius žmonių veiklas prieš sunaikinimą. Mato judantį pavidalą moters prižiūrint mažylį, mažylis juokiasi, moteris šypsosi. Viskas buvo taip malonu, šilta.
„Viskas buvo taip ramu, bet mes viską sunaikinome. Kokia prasmė buvo viso šito? Dabar ieškome vėl tos gyvybės. Kai su.. jeigu surasime gyvybę, vėl viskas pasikartos,” – mąstė Aureka skraidant.
Opa. Ir atsitrenkė ji į sieną. Žinok, yra neįprasta fėjom tiek giliai mąstyti, kad nebemato kur skraido. iš tiesų, niekam tai nėra įprasta.
Bet, jai neskaudėjo? Krito, persivertė keliskart. Jos akys degė, bijojo atsimerkt. Ropojo ten, kur ji galėjo siekt. Pagaliau pasiekė pavėsį, bet ji tiesiog pragulėjo kelias valandas. Po to laiko, akys apsiprato, prasimerkė.
Visur žalią, dangus ryškiai mėlynas, balti, švelnūs debesys. O virš jos – medis. Storu kamienu, pilna lapų. Visas šis vaizdas naujas jai. Aišku, ji pažįsta šį vaizdą dėl paveldėtų prisiminimų, jai tiesiog neteko jo pamatyti realiai.
„Medis. Mes tokių ieškojome, reikės pranešti kitiem,“ – pagalvojo Aureka, bet suprato, kad šitokioje situacijoje niekas neišeis.
Aureka atsistoja, jaučia aprasotą žolę po ja, kaip saulės spinduliai ją šildo. Tikrai neįtikėtina. Vienas žingsnis. Kitas žingsnis. Keliauti praeitame pasaulyje buvo paprasta su sparnais, čia — su kojom reikia. Taip, fėjos turėjo kojas, tiesiog nematė jokios prasmės jais naudotis.
Nuėjusi apytiksliai kilometrą, dėl saulės kaitos ir išvargusių kojų nualpo.